E. L. James ,,Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių"

   Atsakymas į klausimą ,,Kodėl ėmiau skaityti šią trilogiją?" būtų labai paprastas - kai paėmiau pirmąją trilogijos dalį į rankas, tuo metu ją skaitė visi. Na, bent jau iš mano draugų rato. Mane galbūt vedė noras dar labiau įsilieti į tą visumą, galbūt akylus ieškojimas bendrų temų. Tačiau neabejotinas faktas, kad perskaityta trilogija mus vienaip ar kitaip suartino.

   Nors visos trys dalys yra neatsiejamos viena nuo kitos, stengsiuosi kalbėti apie finalą - ,,Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių". Jei atvirai, pikantiškos intymios vietelės knygoje nepatraukė mano dėmesio (nors puslapių tikrai nepraverčiau), mane labiau domino visas tas supuvusio žmogaus vidinis pasaulis. Ką gali išgyventi psichologiškai, dvasiškai traumuotas žmogus, kaip jam reikia įveikti savo baimes ir monstrus, kurie gyvena galvoje. Manau, kad intymus romano siužetas tebuvo priemonė patraukti visuomenę susidomėti šiuo romanu (ir, žinoma, neabejotinai sėkminga), tačiau esu įsitikinusi, kad po slapyvardžiu besislepianti James visuomenei norėjo perduoti ir kitokią žinią - koks gali būti dvasiškai pažeisto žmogaus vidus. Tiesiog kiekvienas skaitytojas knygoje įžvelgia tai, ką nori - ar prikaustančius seksualius intymaus gyvenimo aprašymus, ar samprotavimus apie žmogaus psichologinį pažeidžiamumą.

   Neapsakomai gilų randą širdyje ir traumą savo mąstyme turintis Kristianas Grėjus pamažu įsimyli. Šiam įtakingam, garsiam, populiariam, merginų geidžiamam vyrui tai buvo kažkas visiškai naujo. Nemažą skaičių moterų į savo lovą atsivedęs Grėjus tikėjosi tokių pačių santykių ir su Anastazija Stil, kuri jau iš pirmo žvilgsnio patraukia vyro dėmesį. Konfidencialumo sutartys, susitarimai, paslaptys, nuolankumas, dominavimas, mazochistiniai žaidimai, sadizmas... Visa tai buvo Kristiano Grėjaus kasdienybė. Šios sąvokos įėjo į jo tobulų santykių sampratą. Lengvos, širdžiai džiaugsmą teikiančios, neįpareigojančios, švelnios, rūpestingos meilės jis nesuprato. Taip pat nesuprato ir švelnaus, malonaus mylėjimosi, arba, kaip jis pats įvardino - vanilinio sekso. Mums Kristiano Grėjaus pasaulis atrodo nenormalus, jam toks pat atrodo mūsiškis. Vaikystėje patirta trauma, taip pat paauglystėje į šį purvo pasaulį parodytas kelias pusamžės moters Kristiano mąstyme padėjo tvirtus pamatus tolesniam jo mąstymui. Tačiau tarsi viesulas į stambaus verslininko gyvenimą įsisukusi klasikinės literatūros gerbėja ir sėslaus gyvenimo būdo propaguotoja Ana pamažu ėmė keisti ir vyro gyvenimo būdą. Viešpatie, kaip banalu! Ir aš taip pagalvojau. Nėra nieko, ko nenugalėtų meilė; ji - visagalė. Nuo tokių viešų ir garsių pareiškimų kartais vemti verčia, tačiau saldumo šioje trilogijoje ne tiek jau ir daug. Ganėtinai dažni pykčiai ir išsiskyrimai, pasikėsinimai nužudyti, apiplėšimas, pavojus gyvybėms ir, galų gale, neplanuotas pirmagimis. Ganėtinai reali, tikrovę atspindinti istorija nenukelia į beribes vaizduotės platybes, o tiesiog atskleidžia skaitytojui realybę. Tik, galbūt, kiek kitokią.

     Atrodo, sunku patikėti - sėkmingas verslininkas, Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius, tiesiog aptekęs pinigais Kristianas savo gyvenime neturi svarbiausio dalyko - tikrai mylimos moters. Iš tiesų iki Anos jis nelabai ir suprato, ką reiškia besąlygiškai mylėti. Apskritai, tokie žmogų užvaldantys jausmai kaip meilė jam buvo tolimi ir nepažįstami; jo gyvenimas buvo valdomas aistros, fizinės traukos ir kūniškų malonumų. 

   Taip, Anastazijai pavyko. Ji parodė Kristianui normalų gyvenimą. Jo akimis tai buvo kitoks, neeilinis gyvenimas, kuris iš pirmo žvilgsnio nelabai patiko, bet, laikui bėgant, pasirodė visai nieko. Vedybos, sukurta šeima, du vaikučiai, užtikrinta finansinė padėtis bei neblėstanti meilė - argi gali reikėti ko daugiau žmogui, iki šiol turėjusio tik krūvas šlamančių ir didelius, erdvius, bet šaltus namus..? 

    Knygos anotacijoje labai taikliai apibūdinta beveik visa trilogijos siužetinė linija: ,,Kai Ana susipažįsta su keistuoliu ir dvasinių kančių kamuojamu verslininku Kristianu Grėjumi, tarp jų įsiplieskia aistringas romanas ir iš esmės pakeičia abiejų žmonių gyvenimą. Ana visada žinojo, kad mylėti jį tikrai nebus lengva ir kad jiedviem būnant drauge teks įveikti tokius iššūkius, kokių nė vienas neįsivaizdavo. Ana turi įsilieti į prabangųjį Kristiano gyvenimą neaukodama dėl jo nei savo asmenybės, nei laisvės; o Kristianui reikia nugalėti stiprų norą viską valdyti ir atsikratyti vis dar persekiojančių praeities šmėklų. Dabar, pagaliau būdami drauge, jie turi viską: meilę, aistrą, artumą, turtus ir neribotų galimybių pasaulį. Tačiau kaip tik tuomet, kai, rodos, nieko netrūksta, nelaimė ir likimas padeda išsipildyti baisiausiems Anos košmarams..."

   Ir visgi, kaip jau minėjau, ši trilogija manyje paliko gilią žymę ne dėl intymios tematikos, bet dėl potekstės, kurią rašytoja labai subtiliai perteikė daugelį sudominančia tema. Į psichologines traumas, dvasinio pasaulio randus pažvelgiau kiek kitaip, į jų išgydymą - taip pat. Tik šioje knygoje tas gijimo procesas pateikiamas ne toks jau ir saldus bei vanilinis.

Laurent Gounelle ,,Diena, kai išmokau gyventi"

   

   Neturėjau visiškai jokio supratimo apie prancūzų rašytojo ir apskritai mano autoritetu tapusio Gounelle kūrybą. Iš esmės, nesu mėgėja filosofinių skaitalų - nors tikroji gyvenimo mokytoja yra literatūra, tačiau ji turi ir įtraukti skaitytoją, o ne vien mokyti. Laimė, kad šis itin talentingas ir išmintingas žmogus gebėjo filosofiją ,,sulieti" su nuotykiais bei išlaikyti įtampą iki pat kūrinio pabaigos. Oficialiai mano mėgstamiausia knyga tapusios ,,Dievas visada keliauja incognito'' autorius dar sykį mane nustebino savo kūrybine išmone, sugebėdamas nuo pirmo lig paskutinio sakinio įtraukti į romane bevykstančias herojų poelgių, minčių bei išgyvenimų audras.

   Skaičiusiems ,,Dievas visada keliauja incognito" šis bestseleris gali pasirodyti dar viena gana tiksli anojo kopija, siekiant pasipelnymo iš jau laiko patikrintos istorijos. Nemažai panašumų įžvelgiau ir pati - gan panašios pagrindinių veikėjų charakteristikos, gvildenamos tos pačios problemos, iškeliamos identiškos vertybės ir panašiai. Kad ir kiek giminingų bruožų būtų galima įžvelgti šiuose bestseleriuose, visgi abu sugeba prikaustyti skaitytojo dėmesį, o autorius labai subtiliai ir be priekaištų išlaiko istorijos įtampą. Pradedant skaityti patį kūrinį, kyla tikrai ne vienas ir ne du klausimai - prie ko čia tas Ostinas Fišeris? Kurių galų kišti tą Rajaną ir jo vargiai kam įdomų tinklaraštį? Ir, nors tokio personažo kaip Mardžė pasirinkimas šioje knygoje buvo būtinas jau vien atsižvelgiant į autoriaus kūrybai būdingus bruožus, visgi man kilo klausimas, kokio svarbumo vaidmenį šioje istorijoje suvaidins toji pagrindinio veikėjo tetulė. Ir esu velniškai dėkinga Gounelle, kad knygos pabaigoje sugebėjo atsakyti į visus mano klausimus. Na, kadangi jau iš prigimties esu kritikė, priekaištų dėl tų atsakymų į man rūpimus klausimus gal ir rasčiau - mažumėlę norėjau glaudesnių sąsajų tarp šiaip jau nesusijusių veikėjų, juk visgi daugiausia vietos knygoje paliekama beribei vaizduotei, tačiau kadangi rašytojas yra artimas realybės dėsniams, moko skaitytojus susimąstyti apie gyvenimą, santykius su žmonėmis, o savo kūriniais suteikia kasdienybei daugiau spalvų, todėl ir taip puikaus šio knygos įvaizdžio negadinsiu - situacija, pateikiama romane, išties reali ir keletas nukrypimų galbūt netgi nutoltų nuo tiesos.

   Kaip sakė pats autorius, ,,Norėjau parašyti knygą, kuri įkvėptų jau šiandien pradėti gyventi taip, kaip trokštame iš tikrųjų, kad būtume visiškai patenkinti savo gyvenimu ir džiaugsmingai išnaudotume kiekvieną jo akimirką". Tikrai neperdėsiu sakydama, kad ši knyga privertė mane bent trumpam susimąstyti, ar tikrai esu toks žmogus, kokiu noriu būti? Ir ką galėčiau padaryti, kad žengčiau bent vieną žingsnį ,,svajonių aš" link? Gyvenimas - išties tikrų tikriausia meilės, liūdesio, skausmo, euforijos, kančių ir triumfo raizgalynė. Todėl nenuostabu, kad gyventi taip, kaip žmogus nori iš tikrųjų, ne kiekvienam pavyksta. Gyventi atsižvelgiant tik į savo norus, darant viską, kad pats būtum laimingas, nusispjovus į socialinius ir visuomeninius stereotipus, nusistatymus ir įprastus poelgius, yra išties nelengva. Netgi ne nelengva, o beprotiškai sunku. Labai dažnai mūsų sprendimams įtaką daro aplinkiniai, kartais netgi gyvenamoji vieta ar sąlygos, finansiniai ištekliai, todėl dabar ir čia pasielgti klausant savo širdies balso ne visada yra įmanoma. Tačiau didžiausia kliūtis yra ne aplinka, kaip mes esame įpratę ją kaltinti, bet mumyse slypinti baimė. Pripažinkime - labiausiai bijome kitų žmonių neigiamų atsiliepimų, nusistebėjimo, apkalbų ar net pasišlykštėjimo. Ir gyventi spjovus į kitų žmonių nuomonę yra velniškai sunku. Jau nežinau kelintą kartą dėkoju Laurent Gounelle, kad savo knygos paprastumu bei įmantrumu sugeba manyje įžiebti ugnelę kaskart, kai perskaitau jo veikalą, kad nors ir ne dabar, tačiau bent jau kada nors galiu būti tokiu žmogumi, kokiu noriu aš pati, elgtis nekreipdama dėmesio į aplinkinių žvilgsnius ir jaustis neapsakomai laiminga.

   Tačiau turbūt labiausiai autoriui padėkoti norėčiau už tai, kad tarsi nebyliai leido susitaikyti su neišvengiama, neabejotina mirties būtinybe. Dažnai bijau minčių apie mirtį ar artimų žmonių netektį, nors žinau, kad lemiama valanda išmuš visiems iki vieno, tame tarpe ir man bei mano artimiesiems. Negaliu teigti, kad apie mirtį galvoju su plačiausia šypsena, tačiau įkvepiančios mintys padrąsino mane susitaikyti su jos neišvengiamumu lygiai taip pat kaip su gimimo džiaugsmu. 

   Esu didžiulė mėgėja rekomenduoti knygas, todėl šitą galiu pasiūlyti visu šimtu procentų, jeigu ne daugiau. Nesitikiu, kad perskaičius šią knygą imsitės radikalių veiksmų pakeisti savo gyvenimą šią minutę, tačiau galbūt bent retkarčiais spjausite į kitus ir klausysitės tik savo, niekad nenuviliančio, širdies balso!

Įvertinimas: 10/10

Citatos: ,,Gyvename visuomenėje, kurioje nepriimta žmonėms sakyti, ką gero apie juos galvojame. Labai varžomės ir nedrįstame to atskleisti: kiekvienas teigiamą nuomonę tyliai pasilaiko sau - tarsi sėklas, kurios sudžiūva pamirštos kišenėje, nors buvo galima jas pasėti ir patikėti vėjui, žemei ir lietui. Galbūt kaip tik dėl to žmonės neįpratę girdėti šiltų žodžių, ir sunku kam nors pasakyti nuoširdų komplimentą: būsite neteisingai suprastas arba apkaltintas klastingais ketinimais. O jeigu jums netikėtai pasiseks ir žmogus jūsų nuoširdumu nesuabejos, tuomet jis visomis išgalėmis stengsis sumenkinti giriamą savybę: po jo kuklumu slypi drovėjimasis priimti tokią neįprastą dovaną."

,,Kai nukirsite paskutinį medį, ir sužvejosite paskutinę žuvį, suprasite, kad pinigai nevalgomi."

,,Pasaulis - tai mūsų individualių poelgių rezultatas. 

Keistis pačiam - vienintelis kelias į geresnį pasaulį."

,,Visi, norėję viešpatauti, žlugo."

,,Kai nuolat skęsti bėdose, to nebevadini problemomis. Vadini tai gyvenimu."

,,Dievas juokiasi iš žmonių, kurie rauda dėl padarinių, o jų priežastimis džiaugiasi."

,,Sugebėjimas priimti - tai gyvenimo menas."

,,Gyvenimas - tai nuolatinis judėjimas."

,,Prabanga - tai kompensacija už apgailėtiną savivertę."

,,Iš tikrųjų gyventi pradedame tą dieną, kai suvokiame, jog kada nors mirsime ir visiškai su tuo susitaikome."

,,Gyvenimas geras tuomet, kai esi pasirengęs mirti be apgailestavimo."

Šios pokalbių nuotrupos galbūt nėra kažkuo itin žavinčios, tačiau tokios stiprios, tokios tvirtos ir tokios pasiekiančios tolimiausias sielos kerteles... Pavyzdžiui, ši priverčia susimąstyti, kaip dažnai mes pervertiname savo mąstymą. 

,,- Gal ir taip, bet šiuo atveju... Pripažink, ,,klausyti savo širdies balso'' ne kažin ką reiškia.

- Nieko panašaus: sprendžia kaip tik širdis. Mūsų visuomenė taip stipriai įsikalė mintį, esą viskas vyksta galvoje, kad tapome atsieti nuo kitų kūno dalių. Vertinamos tik smegenys, nes jose yra neuronų. Tiesiog juokinga! Tuo labiau kad neuronų esama ir širdyje, tik niekas apie tai nekalba. Beje, taip pat ir žarnyne...

- Tu juokauji? 

- Tavo širdyje yra apie keturiasdešimt tūkstančių neuronų, o žarnyne - penki šimtai milijonų. Abu šie organai turi atskirą gerai išsivysčiusią nervų sistemą.

- Nieko sau!

- Teisingi sprendimai kyla iš širdies arba iš žarnų. Bet ne iš galvos. Beje, tai gerai suprato senovės egiptiečiai.

- A, nors tu biologė, bet neužmiršai ir archeologijos...

- Prieš mumifikuodami faraoną, egiptiečiai iš jo kūno pašalindavo visus vidaus organus. Pasilikdavo tik tuos, kurie buvo svarbūs: juos rūpestingai konservuodavo prabangiuose induose ir laidodavo kartu su mumija. Būdavo išsaugoma širdis ir žarnos.

Patylėjusi Mardžė pridūrė:

- Smegenis jie išmesdavo į šiukšlyną".

,,- Kai kurie mano, kad gali gyventi nuo nieko nepriklausydami. Jie įsitikinę, kad jų laimė priklauso tik nuo jų pačių. Tai didžiulė iliuzija.

Mardžė palinko prie Džonatano ir kaip įprastai šelmiškai nusišypsojo.

- Tavo kūne gyvena penki šimtai mikroorganizmų rūšių.

- O aš jaučiausi toks vienišas...

- Tavo žarnyne gyvena šimtas tūkstančių milijardų bakterijų.

- Liaukis, tai šlykštu!

- Tavyje gyvuojančių bakterijų šimtąkart daugiau negu ląstelių tavo kūne.

- Nutilk, man jau kyla noras pulti prie antibiotikų!

Mardžė nusišypsojo.

- Kartais mums reikia tų, kuriuos laikome savo priešais.

- Ką dar tu man pasakysi?

- Tos bakterijos saugo tave nuo pavojingų organizmų, kurie galėtų tave rimtai susargdinti. Užmušęs juos antibiotikais, taptum labai pažeidžiamas. Be to...

- Ką?

- Dar vienas dalykas, - šiek tiek paslaptingai tarė ji.

Džonatanas suraukė antakius.

- Tavo žarnyne gyvenančios bakterijos gamina nemenką kiekį serotonino. Jei ne jos, tau jo trūktų.

- O kas tas serotoninas?

Mardžė keletą akimirkų žvelgė į Džonataną, didindama įtampą.

- Hormonas, dėl kurio jautiesi laimingas."

   

Françoise Sagan ,,Sveikas, liūdesy"

   Tikrai nesiruošiu atskleisti visų siužetinių linijų, kadangi pati žinau, kaip yra nemalonu, kai net nepasiėmęs knygos žinai, apie ką ji. Todėl skaitydami būkite ramūs - svarbių kulminacinių taškų nežadu paminėti.

   Tai buvo viena tų lengvų knygučių, kurias lėtais tempais galima perskaityti per keletą dienų. Vienu rimtu prisėdimu - ir per vieną. Kodėl šį prancūzų rašytojos ir dramaturgės kūrinį skaityti rinkausi po analizės mokykloje, kuomet visos problemos jau buvo išgvildentos - pati negalėčiau atsakyti. Galbūt po visų rimtų kūrinių norėjau kažko paprasto, lengvo ir nuoširdaus. Nors turbūt tai tebuvo trumpalaikis noras - iškart po šios knygos ėmiausi Vinco Mykolaičio-Putino ,,Altorių šešėly".

   Šios knygos pačia įdomiausia, kokią yra tekę skaityti, tikrai negalėčiau pavadinti. Pirmiausia, turbūt dėl to, kad tai nėra kažkokia sukrečianti istorija (nors pabaiga, reikia pripažinti, kažkiek netikėta), o paprasčiausia dar tik besikuriančios šeimos tragedija, dėl kurios kaltinti galima tik pagrindinę knygos heroję, nors atsižvelgiant į visas aplinkybes bei jos amžių (t.y. brendimo amžių, kai kamuoja tikrų tikriausios minčių, emocijų, jausmų bei išgyvenimų audros) visa tai galima pateisinti. Jaunai, septyniolikmetei Sesilei tenka išgyventi visą virtinę įvykių - pažintis su Siriliu, kažkokie neaiškūs jausmai, pradedantys kirbėti merginos krūtinėje, Anos atsiradimas tėvo gyvenime bei atsisveikinimas su Elze, nors pastarajam, tiesa, knygoje daug dėmesio nebuvo suteikta. Atostogaujanti paauglė su tėvu sulaukia netikėto svečio - griežtos, gracingos, garbingos, pedantės Anos, pasiekusios viduramžį ir, tenka pripažinti, puikiai tinkančios tėvui į porą jau vien dėl skirtingų gyvenimo būdų, kurių vienas kitą galėtų pamokyti. Tačiau Ana netampa paprasčiausiu šeimos nariu. Nors ir pati dažnai pabrėžia, kad nesistengia Sesilei atstoti motinos, kad ir ką ji bekalbėtų, jos poelgiai rodo visiškai kitaip. Įvairūs draudimai ir liepimai vargšei paauglei tiesiog apkartina atostogas, kurios, jau vien sprendžiant iš išsamių autorės aprašymų, turėtų būti nepakartojamos ir įsimintinos. Kad ir kokių ryžtingų veiksmų imasi Sesilė, jos poelgius galiu pateisinti. Galbūt po daugelio metų perskaičiusi šią istoriją ir vėl aš teisiu ir kiek niekinsiu šitokį lengvabūdės jaunos merginos elgesį, tačiau bent jau dabar, būdama jos bendraamže, aš ją užjaučiu ir visiškai pateisinu. Pati žinau, kad nėra nieko bjauriau už varžymus, apribojimus ir liepimus, todėl galbūt šią veikėją galiu suprasti geriau nei bet kuris vyresnio amžiaus skaitytojas.

   Romane iškeliama pagrindinė meilės ir šeimos idėja. Didžiausia dilema: ar gali maištingos sielos paauglė, pripratusi prie triukšmingo gyvenimo būdo, įsileisti į savo šeimą, širdį ir gyvenimą visiškai naują žmogų, kurio charakteris, tikslai bei gyvenimas kardinaliai skiriasi nuo jos pačios? Ar gali jauna mergina, kuriai tėvas atstojo ir tėtį, ir mamą, staiga priimti prašalaitę moterį ir vertinti, branginti ją kaip tikrą šeimos narį?

   Kad ir kokia svarbi problema būtų nagrinėjama tekste, kažko jame visgi trūko. Nežinau, ar tikrumo, realumo, įtikinėjimo, tačiau romanas priminė labiau ne išleistą ir puikiai įvertintą knygą, o rankraštį, paruoštą paduoti leidyklai. Galbūt privalomosios literatūros sąraše ši knyga puikuojasi vien dėl keliamų problemų ir vertybių, tačiau laisvo laiko šiam literatūros kūriniui skaityti gaišti nenorėčiau. 

   Visgi tiems, kurie nori itin paprastos knygos, lengvai skaitomos; tam, kad paprasčiausiai perskaitytų knygų sąraše galėtų padėti dar vieną varnelę ir kurie knygas skaito tik dėl skaičiaus - prašom, šis romaniūkštis - kaip tik jums. Tačiau rimtų, klasikinių, tikrų istorijų gerbėjams šios knygos geriau neimti į rankas. Greičiausiai tik pasipiktinsite, kad ją skaitėte.

   Kurie ruošiasi ją perskaityti, galiu palinkėti tik gero laiko su paprastute, lengvute knygute!

Įvertinimas: 5/10

.........po ilgo laiko tarpo.........

   Visai, visai atsitiktinai ir netyčiom prisiminiau, kad turiu tokį dalyką, kaip blogas. Jau velniškai ilgai čia nerašiau ir, jei atvirai, neįsivaizduoju, kodėl. Jau gana ilgą laiką esu kamuojama to jausmo, kad neturiu kur išlieti savo emocijų ir minčių. Bėda ta, kad nenoriu jų lieti ant popieriaus lapo. Juk man, kaip ir kiekvienai kūrybingai ir kažkiek maištingai sielai, reikia kažkokios vietelės, kurioje galėčiau lieti savo jausmus. Noriu, kad juos kažkas skaitytų, kažkas jais žavėtųsi, galbūt pakritikuotų, juk aš, kaip ir dauguma blogerių, turiu šiokią tokią nedidelę svajonę, kartas nuo karto apie save man primenančią - parašyti knygą.

   Kai šiuos žodžius parašiau čia, tai ėmė atrodyti tarsi savotiška misija neįmanoma. Pagalvoti apie kažką norimo, bet šiai akimirkai nepasiekiamo, gali kiekvienas iš mūsų, tačiau, būkime atviri - ne visų svajonės yra lengvai įgyvendinamos. Ką norėjau pasakyti, kad toji mintis, kol glūdėjo mano sielos tolimiausiose kertelėse, tol neatrodė tokia nereali, tačiau ją išreiškus žodžiu staiga ji pradėjo atrodyti tokia tolima, nepasiekiama...

   Tačiau ne postringauti apie neįmanomus ir tolimus dalykus čia atėjau. Tiesą sakant, esu užkietėjusi knygų fanatikė ir radikali jų gynėja. Nors pastaraisiais mėnesiais pastebėjau, kad gan dažnai renkuosi elektroninį kūrinio variantą. Tačiau tuoj pat paaiškinsiu: paprasčiausiai dėl to, kad neturiu daug laiko pasiekti artimiausią biblioteką, nors tą pastatą drąsiai galėčiau vadinti man šventu. Būtent todėl nusprendžiau rašyti šiame bloge apie perskaitytas knygas ir atvirai jas pagirti arba išpeikti. Galbūt šią temą pasirinkau ir todėl, kad literatūra visada mano gyvenime užėmė svarbią vietą. Knygos mane mokė gyvenimo, tik jų dėka supratau, kas yra išdavystė, meilė, pasitikėjimas. Nors draugais niekada nesiskundžiau, visgi pernelyg didelių nuotykių mano gyvenime niekada nevyko, tikriausiai todėl knyga man tapo geriausia drauge, supažindinanti mane su gyvenimo sunkumais bei malonumais. Kad ir kaip bebūtų gaila, neprižadu, kad knygos recenzijos (jei bus galima lengvučius įrašus šitaip vadinti) bus itin dažnos, kadangi šiaip jau turbūt iš prigimties esu užimtas žmogus ir visad randu veiklos, net jei jos ir taip turiu ligi kaklo. Todėl belieka tikėtis, kad bus skaitančių bei susižavėjusių tuo, ką retkarčiais čia paskelbsiu!

xoxo,

Kornelija

TAS filmas

   Kaip Agnė Jagelavičiūtė savo "Facebook" paskyroje ir sakė - kiekvienas iš mūsų turi tą SAVO filmą. Ir aš jau maniau saviškį atradusi, tai - "Viena diena", sukurta remiantis David Nicholls novele tuo pačiu pavadinimu. Tačiau po vakarykštės dienos supratau klydusi. Man toptelėjo, kad nors dabartinis MANO filmas yra visiškai kitokio žanro nei "Viena diena", tačiau jis man prilipo. Visur. Prie širdies, prie atminties, prie minčių... ir dabar nebegaliu atsilipinti. 

   Tai - 2013 metų statymo Steve McQueen drama "12 vergovės metų". Visiškai atsitiktinai ėmiau jį žiūrėti, vakare neturėdama ką veikti įsijungiau televizorių. Iš pirmo įvaizdžio pasirodė eilinė drama, taigi palikau filmą įjungtą. Su kiekviena minute to filmo supratau, kad tai - ne šiaip sau drama, ne šiaip sau istorija, ne šiaip sau smurtas... ši istorija mane vis labiau sukrėsdavo sulig kiekvienu epizodu, kiekvienas sakinys atnešdavo dar didesnį mano gailestį. Tačiau didžiausią smūgį gavau filmo pabaigoje, kuomet keliais sakiniais buvo apibūdintas Solomono Northup'o gyvenimas su tiksliomis datomis. Tuomet supratau, kad ši istorija paremta tikra faktais, o ne režisieriaus fantazija. 

   Šis filmas yra apie daugelį metų trukusią vergvaldystę bei prekybą žmonėmis. Apie žmonių norą ne egzistuoti, o gyventi. Apie žmonių norą laisvės. Šiomis dienomis mes nesusimąstome, kokia laisvė yra svarbi. Tačiau jei ją iš mūsų atimtų - mes iškart pajustumėm jos reikšmę mūsų gyvenimuose. Žmonėms laisvė buvo (ir, žinoma, dar yra) tarsi kiekvienas oro gurkšnis. Vien nuo minties, kad esi kažkieno nuosavybė, nupirkta už pinigus ir, kad negali bet kurią minutę išvažiuoti ar daryti, ką nori, norisi verkti. Tačiau šis filmas aiškiai parodo, kad laisvės neturėjimas nėra blogiausias vergvaldystės požymis. Baisiausias požymis - kad vergvaldžiai su savo nuosavybės vergais galėdavo daryti ką tik panorėdavę. 

   Nors filme aiškiai pasakoma, kad vergvaldžiai neturi teisės kėsintis į vergo gyvybę (tą, manau, daugelis žino ir iš istorijos pamokų), tačiau visgi nusipirkusiems juodaodžius tai būdavo nė motais. Žinoma, o koks gi skirtumas ta žmogaus gyvybė, kai kiekviena žmogaus ląstelė yra nupirkta ir už ją sumokėta? Tie, kurie dalyvaudavo juodaodžių prekyboje, būdavo negailestingi šėtonai, kuriems drąsesni aplinkiniai, patys neturintys vergų, sakydavo, kad Dievas jiems už tokias nuodėmes neatleis. Deja, net religijos įkišimas į to meto gyvenimą bei priminimas, kad visiems ateis teismo valanda - nepadėdavo. Vergvaldystė buvo šitaip įsigalėjusi ir išleidusi savo šaknis, kad žmonės pamiršo geraširdiškumą, rūpestingumą, net tikėjimą Dievu, kas, mano nuomone, turėtų būti tarsi įgimta. 

   Šito filmo aš ilgai neužmiršiu. Atsigulusi lovoje galvosiu, kokia esu dėkinga, kad gyvenu kitais laikais, nors prekyba žmonėmis ir dabar veikia, tik slaptai ir nebe šitokiu mastu. Galbūt be reikalo toli nuo manęs esančių ar jau mirusių, bet aš gailėsiuosi kažkada tarnavusių galingesniems žmonėms vergų. Žmonės - nesvarbu, balti, juodi, geltoni ar dar kokie - turi būti gerbiami, o ypač turi būti gerbiama kiekvieno žmogaus laisvė. Ji yra svarbiausias mūsų gyvenimo rodiklis. Susimąstykime apie tai. Ir nustokime skųstis, kokiais sunkiais laikais gyvename. Mūsų rūpesčius palyginus su juodaodžių vergų, kurių gyvenimas labai aiškiai parodomas filme "12 vergovės metų", pasirodo esantys visiški juokai. Bent kartą tyliai savyje pasakykime, kad esame dėkingi už šias dienas, už savo gyvenimus ir, svarbiausia, už savo laisvę. 

p.s. filmą bet kada galite susirasti internete, tačiau norintiems labiau pasigilinti į  pagrindinio veikėjo Solomono Northupo gyvenimą, siūlau paskaityti jo autobiografiją. Pati žadu susirasti ir greitu metu perskaityti. Knygos juk geresnės už filmus. :)