Neturėjau visiškai jokio supratimo apie prancūzų rašytojo ir apskritai mano autoritetu tapusio Gounelle kūrybą. Iš esmės, nesu mėgėja filosofinių skaitalų - nors tikroji gyvenimo mokytoja yra literatūra, tačiau ji turi ir įtraukti skaitytoją, o ne vien mokyti. Laimė, kad šis itin talentingas ir išmintingas žmogus gebėjo filosofiją ,,sulieti" su nuotykiais bei išlaikyti įtampą iki pat kūrinio pabaigos. Oficialiai mano mėgstamiausia knyga tapusios ,,Dievas visada keliauja incognito'' autorius dar sykį mane nustebino savo kūrybine išmone, sugebėdamas nuo pirmo lig paskutinio sakinio įtraukti į romane bevykstančias herojų poelgių, minčių bei išgyvenimų audras.
Skaičiusiems ,,Dievas visada keliauja incognito" šis bestseleris gali pasirodyti dar viena gana tiksli anojo kopija, siekiant pasipelnymo iš jau laiko patikrintos istorijos. Nemažai panašumų įžvelgiau ir pati - gan panašios pagrindinių veikėjų charakteristikos, gvildenamos tos pačios problemos, iškeliamos identiškos vertybės ir panašiai. Kad ir kiek giminingų bruožų būtų galima įžvelgti šiuose bestseleriuose, visgi abu sugeba prikaustyti skaitytojo dėmesį, o autorius labai subtiliai ir be priekaištų išlaiko istorijos įtampą. Pradedant skaityti patį kūrinį, kyla tikrai ne vienas ir ne du klausimai - prie ko čia tas Ostinas Fišeris? Kurių galų kišti tą Rajaną ir jo vargiai kam įdomų tinklaraštį? Ir, nors tokio personažo kaip Mardžė pasirinkimas šioje knygoje buvo būtinas jau vien atsižvelgiant į autoriaus kūrybai būdingus bruožus, visgi man kilo klausimas, kokio svarbumo vaidmenį šioje istorijoje suvaidins toji pagrindinio veikėjo tetulė. Ir esu velniškai dėkinga Gounelle, kad knygos pabaigoje sugebėjo atsakyti į visus mano klausimus. Na, kadangi jau iš prigimties esu kritikė, priekaištų dėl tų atsakymų į man rūpimus klausimus gal ir rasčiau - mažumėlę norėjau glaudesnių sąsajų tarp šiaip jau nesusijusių veikėjų, juk visgi daugiausia vietos knygoje paliekama beribei vaizduotei, tačiau kadangi rašytojas yra artimas realybės dėsniams, moko skaitytojus susimąstyti apie gyvenimą, santykius su žmonėmis, o savo kūriniais suteikia kasdienybei daugiau spalvų, todėl ir taip puikaus šio knygos įvaizdžio negadinsiu - situacija, pateikiama romane, išties reali ir keletas nukrypimų galbūt netgi nutoltų nuo tiesos.
Kaip sakė pats autorius, ,,Norėjau parašyti knygą, kuri įkvėptų jau šiandien pradėti gyventi taip, kaip trokštame iš tikrųjų, kad būtume visiškai patenkinti savo gyvenimu ir džiaugsmingai išnaudotume kiekvieną jo akimirką". Tikrai neperdėsiu sakydama, kad ši knyga privertė mane bent trumpam susimąstyti, ar tikrai esu toks žmogus, kokiu noriu būti? Ir ką galėčiau padaryti, kad žengčiau bent vieną žingsnį ,,svajonių aš" link? Gyvenimas - išties tikrų tikriausia meilės, liūdesio, skausmo, euforijos, kančių ir triumfo raizgalynė. Todėl nenuostabu, kad gyventi taip, kaip žmogus nori iš tikrųjų, ne kiekvienam pavyksta. Gyventi atsižvelgiant tik į savo norus, darant viską, kad pats būtum laimingas, nusispjovus į socialinius ir visuomeninius stereotipus, nusistatymus ir įprastus poelgius, yra išties nelengva. Netgi ne nelengva, o beprotiškai sunku. Labai dažnai mūsų sprendimams įtaką daro aplinkiniai, kartais netgi gyvenamoji vieta ar sąlygos, finansiniai ištekliai, todėl dabar ir čia pasielgti klausant savo širdies balso ne visada yra įmanoma. Tačiau didžiausia kliūtis yra ne aplinka, kaip mes esame įpratę ją kaltinti, bet mumyse slypinti baimė. Pripažinkime - labiausiai bijome kitų žmonių neigiamų atsiliepimų, nusistebėjimo, apkalbų ar net pasišlykštėjimo. Ir gyventi spjovus į kitų žmonių nuomonę yra velniškai sunku. Jau nežinau kelintą kartą dėkoju Laurent Gounelle, kad savo knygos paprastumu bei įmantrumu sugeba manyje įžiebti ugnelę kaskart, kai perskaitau jo veikalą, kad nors ir ne dabar, tačiau bent jau kada nors galiu būti tokiu žmogumi, kokiu noriu aš pati, elgtis nekreipdama dėmesio į aplinkinių žvilgsnius ir jaustis neapsakomai laiminga.
Tačiau turbūt labiausiai autoriui padėkoti norėčiau už tai, kad tarsi nebyliai leido susitaikyti su neišvengiama, neabejotina mirties būtinybe. Dažnai bijau minčių apie mirtį ar artimų žmonių netektį, nors žinau, kad lemiama valanda išmuš visiems iki vieno, tame tarpe ir man bei mano artimiesiems. Negaliu teigti, kad apie mirtį galvoju su plačiausia šypsena, tačiau įkvepiančios mintys padrąsino mane susitaikyti su jos neišvengiamumu lygiai taip pat kaip su gimimo džiaugsmu.
Esu didžiulė mėgėja rekomenduoti knygas, todėl šitą galiu pasiūlyti visu šimtu procentų, jeigu ne daugiau. Nesitikiu, kad perskaičius šią knygą imsitės radikalių veiksmų pakeisti savo gyvenimą šią minutę, tačiau galbūt bent retkarčiais spjausite į kitus ir klausysitės tik savo, niekad nenuviliančio, širdies balso!
Įvertinimas: 10/10
Citatos: ,,Gyvename visuomenėje, kurioje nepriimta žmonėms sakyti, ką gero apie juos galvojame. Labai varžomės ir nedrįstame to atskleisti: kiekvienas teigiamą nuomonę tyliai pasilaiko sau - tarsi sėklas, kurios sudžiūva pamirštos kišenėje, nors buvo galima jas pasėti ir patikėti vėjui, žemei ir lietui. Galbūt kaip tik dėl to žmonės neįpratę girdėti šiltų žodžių, ir sunku kam nors pasakyti nuoširdų komplimentą: būsite neteisingai suprastas arba apkaltintas klastingais ketinimais. O jeigu jums netikėtai pasiseks ir žmogus jūsų nuoširdumu nesuabejos, tuomet jis visomis išgalėmis stengsis sumenkinti giriamą savybę: po jo kuklumu slypi drovėjimasis priimti tokią neįprastą dovaną."
,,Kai nukirsite paskutinį medį, ir sužvejosite paskutinę žuvį, suprasite, kad pinigai nevalgomi."
,,Pasaulis - tai mūsų individualių poelgių rezultatas.
Keistis pačiam - vienintelis kelias į geresnį pasaulį."
,,Visi, norėję viešpatauti, žlugo."
,,Kai nuolat skęsti bėdose, to nebevadini problemomis. Vadini tai gyvenimu."
,,Dievas juokiasi iš žmonių, kurie rauda dėl padarinių, o jų priežastimis džiaugiasi."
,,Sugebėjimas priimti - tai gyvenimo menas."
,,Gyvenimas - tai nuolatinis judėjimas."
,,Prabanga - tai kompensacija už apgailėtiną savivertę."
,,Iš tikrųjų gyventi pradedame tą dieną, kai suvokiame, jog kada nors mirsime ir visiškai su tuo susitaikome."
,,Gyvenimas geras tuomet, kai esi pasirengęs mirti be apgailestavimo."
Šios pokalbių nuotrupos galbūt nėra kažkuo itin žavinčios, tačiau tokios stiprios, tokios tvirtos ir tokios pasiekiančios tolimiausias sielos kerteles... Pavyzdžiui, ši priverčia susimąstyti, kaip dažnai mes pervertiname savo mąstymą.
,,- Gal ir taip, bet šiuo atveju... Pripažink, ,,klausyti savo širdies balso'' ne kažin ką reiškia.
- Nieko panašaus: sprendžia kaip tik širdis. Mūsų visuomenė taip stipriai įsikalė mintį, esą viskas vyksta galvoje, kad tapome atsieti nuo kitų kūno dalių. Vertinamos tik smegenys, nes jose yra neuronų. Tiesiog juokinga! Tuo labiau kad neuronų esama ir širdyje, tik niekas apie tai nekalba. Beje, taip pat ir žarnyne...
- Tu juokauji?
- Tavo širdyje yra apie keturiasdešimt tūkstančių neuronų, o žarnyne - penki šimtai milijonų. Abu šie organai turi atskirą gerai išsivysčiusią nervų sistemą.
- Nieko sau!
- Teisingi sprendimai kyla iš širdies arba iš žarnų. Bet ne iš galvos. Beje, tai gerai suprato senovės egiptiečiai.
- A, nors tu biologė, bet neužmiršai ir archeologijos...
- Prieš mumifikuodami faraoną, egiptiečiai iš jo kūno pašalindavo visus vidaus organus. Pasilikdavo tik tuos, kurie buvo svarbūs: juos rūpestingai konservuodavo prabangiuose induose ir laidodavo kartu su mumija. Būdavo išsaugoma širdis ir žarnos.
Patylėjusi Mardžė pridūrė:
- Smegenis jie išmesdavo į šiukšlyną".
,,- Kai kurie mano, kad gali gyventi nuo nieko nepriklausydami. Jie įsitikinę, kad jų laimė priklauso tik nuo jų pačių. Tai didžiulė iliuzija.
Mardžė palinko prie Džonatano ir kaip įprastai šelmiškai nusišypsojo.
- Tavo kūne gyvena penki šimtai mikroorganizmų rūšių.
- O aš jaučiausi toks vienišas...
- Tavo žarnyne gyvena šimtas tūkstančių milijardų bakterijų.
- Liaukis, tai šlykštu!
- Tavyje gyvuojančių bakterijų šimtąkart daugiau negu ląstelių tavo kūne.
- Nutilk, man jau kyla noras pulti prie antibiotikų!
Mardžė nusišypsojo.
- Kartais mums reikia tų, kuriuos laikome savo priešais.
- Ką dar tu man pasakysi?
- Tos bakterijos saugo tave nuo pavojingų organizmų, kurie galėtų tave rimtai susargdinti. Užmušęs juos antibiotikais, taptum labai pažeidžiamas. Be to...
- Ką?
- Dar vienas dalykas, - šiek tiek paslaptingai tarė ji.
Džonatanas suraukė antakius.
- Tavo žarnyne gyvenančios bakterijos gamina nemenką kiekį serotonino. Jei ne jos, tau jo trūktų.
- O kas tas serotoninas?
Mardžė keletą akimirkų žvelgė į Džonataną, didindama įtampą.
- Hormonas, dėl kurio jautiesi laimingas."
