Kaip Agnė Jagelavičiūtė savo "Facebook" paskyroje ir sakė - kiekvienas iš mūsų turi tą SAVO filmą. Ir aš jau maniau saviškį atradusi, tai - "Viena diena", sukurta remiantis David Nicholls novele tuo pačiu pavadinimu. Tačiau po vakarykštės dienos supratau klydusi. Man toptelėjo, kad nors dabartinis MANO filmas yra visiškai kitokio žanro nei "Viena diena", tačiau jis man prilipo. Visur. Prie širdies, prie atminties, prie minčių... ir dabar nebegaliu atsilipinti.
Tai - 2013 metų statymo Steve McQueen drama "12 vergovės metų". Visiškai atsitiktinai ėmiau jį žiūrėti, vakare neturėdama ką veikti įsijungiau televizorių. Iš pirmo įvaizdžio pasirodė eilinė drama, taigi palikau filmą įjungtą. Su kiekviena minute to filmo supratau, kad tai - ne šiaip sau drama, ne šiaip sau istorija, ne šiaip sau smurtas... ši istorija mane vis labiau sukrėsdavo sulig kiekvienu epizodu, kiekvienas sakinys atnešdavo dar didesnį mano gailestį. Tačiau didžiausią smūgį gavau filmo pabaigoje, kuomet keliais sakiniais buvo apibūdintas Solomono Northup'o gyvenimas su tiksliomis datomis. Tuomet supratau, kad ši istorija paremta tikra faktais, o ne režisieriaus fantazija.
Šis filmas yra apie daugelį metų trukusią vergvaldystę bei prekybą žmonėmis. Apie žmonių norą ne egzistuoti, o gyventi. Apie žmonių norą laisvės. Šiomis dienomis mes nesusimąstome, kokia laisvė yra svarbi. Tačiau jei ją iš mūsų atimtų - mes iškart pajustumėm jos reikšmę mūsų gyvenimuose. Žmonėms laisvė buvo (ir, žinoma, dar yra) tarsi kiekvienas oro gurkšnis. Vien nuo minties, kad esi kažkieno nuosavybė, nupirkta už pinigus ir, kad negali bet kurią minutę išvažiuoti ar daryti, ką nori, norisi verkti. Tačiau šis filmas aiškiai parodo, kad laisvės neturėjimas nėra blogiausias vergvaldystės požymis. Baisiausias požymis - kad vergvaldžiai su savo nuosavybės vergais galėdavo daryti ką tik panorėdavę.
Nors filme aiškiai pasakoma, kad vergvaldžiai neturi teisės kėsintis į vergo gyvybę (tą, manau, daugelis žino ir iš istorijos pamokų), tačiau visgi nusipirkusiems juodaodžius tai būdavo nė motais. Žinoma, o koks gi skirtumas ta žmogaus gyvybė, kai kiekviena žmogaus ląstelė yra nupirkta ir už ją sumokėta? Tie, kurie dalyvaudavo juodaodžių prekyboje, būdavo negailestingi šėtonai, kuriems drąsesni aplinkiniai, patys neturintys vergų, sakydavo, kad Dievas jiems už tokias nuodėmes neatleis. Deja, net religijos įkišimas į to meto gyvenimą bei priminimas, kad visiems ateis teismo valanda - nepadėdavo. Vergvaldystė buvo šitaip įsigalėjusi ir išleidusi savo šaknis, kad žmonės pamiršo geraširdiškumą, rūpestingumą, net tikėjimą Dievu, kas, mano nuomone, turėtų būti tarsi įgimta.
Šito filmo aš ilgai neužmiršiu. Atsigulusi lovoje galvosiu, kokia esu dėkinga, kad gyvenu kitais laikais, nors prekyba žmonėmis ir dabar veikia, tik slaptai ir nebe šitokiu mastu. Galbūt be reikalo toli nuo manęs esančių ar jau mirusių, bet aš gailėsiuosi kažkada tarnavusių galingesniems žmonėms vergų. Žmonės - nesvarbu, balti, juodi, geltoni ar dar kokie - turi būti gerbiami, o ypač turi būti gerbiama kiekvieno žmogaus laisvė. Ji yra svarbiausias mūsų gyvenimo rodiklis. Susimąstykime apie tai. Ir nustokime skųstis, kokiais sunkiais laikais gyvename. Mūsų rūpesčius palyginus su juodaodžių vergų, kurių gyvenimas labai aiškiai parodomas filme "12 vergovės metų", pasirodo esantys visiški juokai. Bent kartą tyliai savyje pasakykime, kad esame dėkingi už šias dienas, už savo gyvenimus ir, svarbiausia, už savo laisvę.
p.s. filmą bet kada galite susirasti internete, tačiau norintiems labiau pasigilinti į pagrindinio veikėjo Solomono Northupo gyvenimą, siūlau paskaityti jo autobiografiją. Pati žadu susirasti ir greitu metu perskaityti. Knygos juk geresnės už filmus. :)
